Kaip nusprendėte priimti mainų studentą? Ko tikėjotės iš šios patirties? Ar ji pateisino jūsų lūkesčius?
Ši idėja buvo dukters. Ji labai norėjo pati išvykti, tačiau vis atsirasdavo kliūčių, tai per jauna, tai ne tą kalbą mokosi, tad nusprendė atsivežti kitą kultūrą į savo namus. Norėjome, kad mūsų vaikai pamatytų pasaulį, net jei ir neišvykdami iš namų, o ir mes patys praplėstume akiratį. Tikėjomės kultūrinių mainų, naujų draugysčių ir gyvos patirties. Taip mūsų gyvenime ir atsirado mūsų Mo. Realybė pranoko lūkesčius, nes gavome ne tik svečią, bet ir žmogų, kuris tapo mūsų šeimos istorijos dalimi.
Kaip jautėtės prieš pat studentui atvykstant į jūsų šeimą? Ar bendravote su studentu prieš jam atvykstant?
Buvo ir jaudulio, ir smalsumo, ir nerimo, bet daugiausiai tai nekantravome ir labai laukėme. Prieš atvykimą bendravome žinutėmis ir turėjome video pokalbį su visa jo šeima, todėl pirmasis susitikimas jau nebuvo visiškai svetimas.
Kokia buvo pati pradžia? Kaip pasikeitė jūsų kasdienis gyvenimas?
Pirmos dienos buvo pilnos naujų įspūdžių – naujas kambarys, nauji skoniai, naujos taisyklės, naujas ritmas. Labai daug anglų kalbos, daugiau pokalbių. Kasdienybė tapo gyvesnė, įdomesnė ir intensyvesnė. Nebuvau ta labai gaminanti mama niekada – bet pradžioj stengiausi, o mūsų Mo dar ir vegetaras tai iššūkių buvo, bet jis greitai suprato (užteko poros mano gamintų patiekalų paragauti), kad virtuvė nėra mano mėgstama zona ir džiaugėsi, kad su mielu noru užleisdavau šitą poziciją jam.
O didžiausias pokytis buvo, kad tu neturėdama 9mėn pasiruošimui staiga tampi daugiavaike mama.
Koks buvo jūsų mėgstamiausias prisiminimas su studentu? Įdomios ar juokingos istorijos su studentu?
Vienas gražiausių prisiminimų buvo momentas, kai Mo pripažino jog grįžęs dažniau apkabins tėvus (žinant priešistorę tai yra pabai gražus rezultatas, kuris motyvavo toliau dėti pastangas į bendravimą, augimą, prasmingus pokalbius). Dar buvo labai miela kaip vieną dieną grįžo su gėlėmis, tiesiog norėdamas padėkoti už galimybę būti mūsų šeimos nariu. Ir dar labai daug kitų – išsiplėsčiau jei visas akimirkas pasakočiau. Juokingų istorijų taip pat buvo daug – kalbos nesusipratimai, lietuviški žodžiai, kuriuos jis bandė tarti. Juokingiausias tikriausiai buvo kai jis paskambinęs diedukui, vietoj to, kad pasakytų „Labas, aš prie tilto“ (nes senelis jį turėjo paimti) jis pasakė „Labas, į sveikatą“. Juoko buvo kelioms savaitėms – kai vakare sakydavo labanakt, vaikai juokaudavo, tai ne, tiesiog sakyk į sveikatą, kai mieste jį užkalbindavo kas nors, vaikai juokaudavo jei nežinai ką atsakyti sakyk į sveikatą…
Kokius kultūrinius skirtumus pastebėjote savo šeimos kasdieniame gyvenime?
Labiausiai gal dėl maisto ir švenčių tradicijų šiek tiek kultūrinio skirtumo atradome. Bet Belgija ir Lietuva kultūriškai nėra smarkiai besiskiriančios šalys. Gal daugiau iš šeimų įpročių skirtumai jautėsi, kai kurie dalykai, kuriuos laikome savaime suprantamais, kitam žmogui yra visiškai nauji. Bet vertybiškai labai sutapo viskas ir atrodė, kad visatos buvo sudėliota jog būtent mūsų Mo būtent į mūsų šeimą atkeliavo.
Ko išmokote iš šios patirties apie save? Apie savo šeimos narius? Apie savo kultūrą?
Apie save sužinojau, kad nemoku priimti žmogaus tiesiog formaliai, priėmiau tą vaiką kaip savo nuo pirmos dienos, natūraliai susikūrė stiprus ryšys. Apie šeimą tai supratome, kad visi gali būti lankstesni ir atviresni, nei manėme. Apie savo kultūrą – kad turime daug gražių dalykų kuo galime pasidalinti, kurių kartais patys nebepastebime, kol nereikia jų parodyti kitam.
Kas buvo sunkiausia šios patirties dalis?
Visu tuo laikotarpiu, gal ir nebuvo didelių sunkumų. Na taip reikėjo išmokti rasti balansą tarp pagalbos ir laisvės – kada padėti, o kada leisti pačiam mokytis, klysti ir augti. Laviruoti tarp vaikų – kad nesigautų, jog Mo turi daugiau privilegijų nei mūsų pačių vaikai. Ir gal komunikacija – teko įdėti pastangų, kad parodyti kokia komunikacija yra svarbi ir lengvinanti visų jausmus ir bendrą gyvenimą. Kad nebijotų pasakyti jei kažko nenori, arba jei kažko nori. Kad jis gali išeiti, važiuoti kažkur kur nori, tiesiog svarbu informuoti, jog išeinu grįšiu tada ir tada, būsiu ten ir ten. Tuomet mes žinome kur jis yra, nesijaudiname. Bet čia tokie natūralūs dalykai kasdieniai.
Bet jei atvirai sunkiausia buvo atsisveikinti… labai… Netikėta buvo, kad ir mūsų Mo jautriai į tai reagavo, buvo ir ašarų ir daug apkabinimų ir pažadų būtinai susitikti dar ne vieną kartą. Jautru net kalbėti apie tai, pirmą rytą po jo išvykimo raudonomis akimis buvome visi ir mes ir Mo tėvai, beje jų palaikymas tą pirmą savaitę buvo begalinė pagalba, be jų nežinau kaip būtume išgyvenę. Jie tokia atvira širdim dalinosi savo sūnumi, sakė: dabar mes susiję visam gyvenimui, nes dalinamės sūnumi. Dabar jis ir Jūsų Mo.“ Todėl turiu pilną teisę jį taip vadinti – gavau raštišką leidimą.
Kaip jaučiatės dabar, kai studentas išvyko?
Buvo be proto sunku, gumulas gerklėje, spaudimas krūtinėje … Liko tuštumos jausmas, nes išvyko žmogus, prie kurio buvome pripratę. Pirmos savaitės buvo labai emocianalios, buvo ir ašarų ir toks ilgesys, kad net skaudėjo…
Tačiau kartu liko dėkingumas, šilti prisiminimai ir ryšys, kuris nesibaigė skrydžio durims užsidarius. Tiesiog jaučiamės lyg turėtume dar vieną šeimą kitoje šalyje, dar vieną vaiką, kuris rūpi ir dar vieną artimą ryšį, netikėtai atsiradusį mūsų šeimos gyvenime. O dabar jau vėl gyvename laukimu, nes vasarą vykstame į Belgiją pas mūsų Mo ir jo šeimą, jaučiame kaip jie laukia mūsų ir mes labai nekantraujame, labai jo pasiilgome ir labai norime pagaliau gyvai susitikti su jo šeima, kur ten šeima visa gimine ir draugais.
Ar jautėtės palaikomi AFS organizacijos (mokymai, komunikacija, klausimai pirmą dieną ir pan.)? Ar to pakako? Ar tai buvo naudinga?
Taip, jautėme, kad yra sistema, į kurią galima atsiremti. Buvo svarbu žinoti, kad esant klausimams ar iššūkiams nesame vieni. Mums tos pagalbos neprireikė, bet pats žinojimas, kad pagalba yra, jau suteikė ramybės.
Labai geras dalykas buvo pirmos dienos klausimai, kuriuos gavome iš AFS. Jie labai pagelbėjo jau pirmą vakarą aptarti pagrindinius dalykus, kad vėliau nekiltų nesusipratimų. Tobula.
Ar buvo kas nors netikėto šioje patirtyje? Kokia pagrindinė šios patirties nauda?
Netikėčiausia buvo tai, kaip greitai nepažįstamas žmogus gali tapti savu. Didžiausia nauda – ne tik anglų kalbos patobulinimas, draugystės ir žmonių bei naujų ryšių atradimas, bet platesnis požiūris į žmones, pasaulį, šeimą, atrasti vidiniai jausmai, kurių buvome pasigedę rutinoje, priminė kiek gėrio galime gauti viską darydami atvira širdim. Vaikų požiūris į tam tikrus dalykus. Beje mūsų Mo išvykus tikrai norėjosi daugiau prasmės… tas paskatino ir pačią įsitraukti į prasmingą savanorystės veiklą..
Ką pasiūlytumėte kitoms šeimoms, kurios nori priimti studentą? Šeimoms, kurios bijo priimti?
Nebijoti tobulybės. Nereikia idealių namų ar idealaus plano – reikia atvirumo, kantrybės ir humoro jausmo. Jei bijote, vadinasi, jums rūpi, o tai jau gera pradžia. Mainų studentas neatvyksta į viešbutį – jis atvyksta į tikrą gyvenimą, ir būtent tai yra gražiausia šios patirties dalis.